ko čia sėdi ir skundies, eik kažką daryti. Kiek gali tą patį pasakot ir nieko neveikt. Lyg tu vienintelė čia turi problemų. Pati pasirinkai tokį gyvenimą, tai nėra ko čia skųstis. Kitos ir daugiau vaikų turi, bet kažkaip susitvarko. Kiti ir maisto negali nusipirkti ar sunkiai serga, tai tavo problemos niekinės. Sustorėję žmonės kitaip atrodo, o tu tikriausiai nėščia…
Ir dar galėčiau parašyti daugiau pavyzdžių. Tikriausiai esam sulaukusios tokių ar panašių „nenoriu įžeisti/ pasakyti ko blogo, bet…“ daugelis mūsų. Ir dažniausiai kalbantysis tikrai manosi esąs teisus ir jau tikrai linkintis tik gero, tačiau privalantis pasakyti savo teisingą ir vienintelę nuomonę.
Manau, kad anksčiau ir aš tokia buvau. Dabar, kai atsuku laiką mintyse, kai kuriose situacijose tikrai įžvelgiu visiškai mano netakto. Prisipažįstu, per mažai patirties, per daug „žinojimo“ ar užtikrintumo gyvenimu kas ir kaip turi būti bei vykti (tikrai, mokyklos laikas turėjau atsakymus į visus klausimus 😀 ). Prie to prisideda ir empatijos stoka bei gyvenimas mažame miestelyje, kur kiekvienas drąsus reikšti savo ne tokią jau ir svarbią nuomonę. O kur dar televizijos bei supančios visuomenės įtaka. Užtenka paskaityti komentarus po straipsniais internete. Ir ne visada tą primestą senosios kartos gyvenimo būdą įmanoma taip lengvai nurašyti bei iš jo išsilaisvinti.
Todėl sulaukusi anoniminio klausimo apie mano dažnai blogą savijautą, tačiau nieko nedarymą ir tik skundimąsi, nepriėmiau to asmeniškai. Čia tik matau, jog šis žmogus nesupranta manęs. Galbūt turi pagalbos iš šalies ar apskritai nėra susidūręs su psichologinėmis problemomis. Nepamirškime ir empatijos stokos, kai norima ne suprasti, o pamokyti, galiausiai įrodyti, jog kitas yra neteisus ir tik tu žinai, kaip išspręsti kito problemas, nes juk šis nieko nedaro.
Tuo pačiu sulaukiau ir labai daug palaikymo. Kai net neturint vaikų moterys susiduria su sunkumais, nenorėjimu ir negalėjimu funkcionuoti, betvarke savo gyvenime. Kitos taip pat mamos rašė apie pagalbos stoką, liūdesį, nusivylimą. Kiek žmonių, tiek situacijų. Ir tai yra normalu, tik čia svarbiausia – koks visuomenės požiūris į tai. Sulauksim palaikymo, pritarimo, susitapatinimo, ar peikimo, pamokymų bei visažinystės.
Juk lengva pasakyti: „nieko pikto, tačiau…“
