Nemėgstu keliauti, tad maniau, jog knyga truputį prasilenks su mano gyvenimo būdu ir jausiuosi lyg iškritusi. O kaip aš klydau! Kartu su novelių veikėjais keliavau po skirtingas pasaulio šalis ir jaučiausi kaip sava, lyg pažinodama kiekvieną paplūdimį, namą, barą, oro uostą. Kiekvienas sutiktas žmogus buvo lyg mano artimas ar seniai užmirštas draugas, kuris pasakoja savo gyvenimo atkarpą, tokią paprastą, bet tuo pačiu vertą knygos. Septynios istorijos, septyni gyvenimai tarpusavyje neturintys nieko bendro tik bendražmogiškąsias patirtis. Ir to visiškai pakanka pajusti ryšiui.
Neįsivaizduoju šių istorijų kitokių. Skaitydama noveles dažnai pasigendu pabaigos, jaučiuosi lyg įmesta į kažkokią dalį, kur nepažįstu nei vieno ir klausimas, ar noriu pažinti. Šiame novelių rinkinyje kiekvienas veikėjas mane pritraukė, kiekvieno istorija pasirodė su aiškiu tikslu, pabaiga, nors patys veikėjai to ir nežino. Žinoma, jų gyvenimas ties tuo ir nesibaigia, nes čia – tikros istorijos apie realybėje egzistuojančius žmones, tikrus jų išgyvenimus ir įvykius. Šiose novelėse jaučiame pradžią bei išgyvename nuotykio, meilės ar kelionės pabaigą, tačiau nededame galutinio taško, tai tik tarpinė stotelė savęs pažinimo link.
Tai yra pirmoji autorės Agnės Amalijos Sirgėdaitės knyga. Nuostabus debiutas, po kurio tapau autorės gerbėja ir su nekantrumu lauksiu kitų jos kūrinių. Autorė yra taip pat išleidusi dėkingumo dienoraščius, kuriuos reikia pildyti pačiam. Ir dabar gerai pagalvojus, knygoje tikrai jaučiamas ir mokėjimas džiaugtis mažais dalykais, pastebėti smulkmenas, noras pakeisti save į gerą. Gal tai visu šimtu procentu padaryti ir neįmanoma, bet pabandyti juk verta.
- Metai: 2023
- Puslapiai: 200
- Knygą galite įsigyti ČIA
„Dabar ji nebenori nei valgyti, nei melstis, nei mylėti. Dabar tik trokšta, kad jai leistų išeiti į lauką ir surūkyti dvi tris cigaretes iš eilės.“
„Viskas tuo metu mums buvo lengva ir gera. Viskas buvo nuostabu. Iki kol nebebuvo. <…> Pabaigas mes nujaučiame. Jas, regis, net galima užuosti, tačiau mes linkę verčiau užspausti nosį ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Deja, jo ranka vis dažniau pasitraukdavo nuo mano pagalvės vos užmigus. Kai tau dvidešimt keleri, tu skiriesi su vaikinu. Kai trisdešimt – atsisveikini su kurta ateitimi.“
„Nėra pasaulyje blogų mamų. Yra klystančių, nemokančių mylėti arba nebegalinčių tos meilės parodyti. Nėra pasaulyje mamų, kurios nebūtų bent kartą savęs kaltinusios dėl to, kad kur nors suklydo. Mamų, kurios nė karto neverkė dėl savo vaikų.“
„Jei patikėtum, kad esi nuostabus Dievo kūrinys, kiek daug tu galėtum?“