Prisipažinsiu, kiek mačiau apžvalgų, nuotraukų su šia knyga, nei vienos neskaičiau ir nekreipiau dėmesio. Japonų literatūra tikrai ne man. Esu skaičiusi ir taip nuobodžiavau, tad kam vargti? Tačiau ši knyga buvo išrinkta knygų klubo „Paraštėse“ skaitymui. Ir kokia aš dėl to laiminga!
Jau nuo pirmų puslapių knyga pritraukė. Lengvi sakiniai, kurie tiesiog plaukia, o tu kartu su jais. Keliaujame kartu su katinu ir jo šeimininku, nuo pat draugystės pradžios iki pabaigos, o tarpinėse stotelėse susipažįstame ir su Satoru draugais, kurie tam tikroje gyvenimo atkarpoje palietė ir padarė įtaką. Kiekviena istorija atskleidė vis kitą Satoru realybės pusę, bet tuo pačiu parodė ir absoliučiai žmogiškus jo draugų, kurie džiaugiasi, pyksta, pavydi, myli, paveikslus. Ir visgi po šitiekos metų, kad ir minimaliai palaikyta, ši draugystė nei su vienu nenutrūko. Tiesiog jaučiau tą spinduliuojančią meilę artimui.
Nuo pat pirmos katino ir Satoru kelionės galima nuspėti jos pabaigą. Tačiau tai nesumažina to jausmo, jau artėjant link lemiamų puslapių ir perskaičius knygą. Skaičiau ir laikiau knygą įsikabinusi lyg skęstantis paskutinio oro gurkšnio. Nors nupasakoju gana liūdnai, tačiau noriu pabrėžti visos istorijos grožį. Tokį gyvenimo grožį, kuris užgniaužia kvapą, kartais kelia pyktį, panieką ar tiesiog verčia mėgautis kiekviena akimirka.
Pasaulį stebime katino akimis. Buvo įdomu bent keletai dienų bandyti įsivaizduoti, o kaipgi katinai mąsto, ką jaučia, kaip elgiasi tam tikrose situacijos. Buvo tikrai ir daug komiškų vietų, kai norėjosi kikenti iš žmogaus nesusipratimų, iš paties katino aristokratiškumo ar raudoti iš visai kitokio požiūrio į tokius skaudžius gyvenimo įvykius.
Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju.
- Vertėjas: Marijus Kriaučiūnas
- Leidykla: Baltos lankos
- Metai: 2020
- Puslapiai: 256
- Įvertinimas: 5/5