Skaičiau, erzinausi, žadėjau mesti. Pasidalinus nuomone Instagram stories, absoliučiai visi iki vieno parašė, jog ir jiems pasirodė tokia pradžia, tačiau ties viduriu situacija pagerėja ir pabaiga neleidžia atsiplėšti. Taip ir buvo.
Pirmieji 150psl gana didelis galvos skausmas. Na kaip ir kodėl reikia sukurti tokią nepatrauklią pagrindinę veikėją? Ji man pasirodė erzinančiai nebrandi, įmesta ne į tą pasaulį, nerandanti kalbos nei su savimi, nei su aplinkinais ir nesigaudanti aplinkoje bei besielgianti kaip mažas vaikas, dažniausiai be jokio loginio paaiškinimo.
Staiga, įpusėjus, pradeda jaustis ir veikėjų dinama, atsiranda dialogas, o ne varymas į vienus vartus. Visas veiksmas pradeda įgauti kažkokios tai logikos, tikslo siekimo. Ir patys veikėjai pradeda po truputį atsiskleisti tarpusavyje. O kalbant apie romano pabaigą, tai tikrai pralėkė tiesiog kaip keli puslapiai. Tik pati kulminacija pasirodė nukirsta. Ir, jei atvirai (be spoiler alert), tiesiog privertė susiimti už galvos. Jūs rimtai? Toks atsakymas? Nieko banalesnio nebuvo galima sugalvoti? Likau nelabai maloniai nustebinta.
Gana retai skaitau fantastinius romanus, kuriuose būtų visiškai išgalvotas pasaulis, realybė ir neturėtų nieko bendro su mūsų pasaulio valstybėmis. Tad pradžioje truputį paklampojus, galiausiai detalės susijungė į bendrą vaizdą ir nebeišmušdavo iš vėžių.
Apsivertė vaidmenys. Jei pradžioje erzino pagrindinė veikėja Feirė, tai pabaigoje – Tamlinas. Vėlgi nesuvokiau jo veiksmų sekos bei logikos. O gal tiesiog per giliai kapstausi. Bet kuriuo atveju antrą dalį skaitysiu jau šiais metais. Galiu nuspėti, link kur juda siužeto linija, bet Sarah J. Maas tikrai sugeba įtraukti ir visai nesvarbu, kad viskas jau kažkur girdėta ir matyta.
- Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
- Leidykla: Alma littera
- Puslapiai: 448
- Metai: 2022 (naujas leidimas)
- Įvertinimas: 3/5
- Sarah J. Maas “Dyglių ir rožių dvaras”