O kaip aš laukiau šios akimirkos! Bendravimas su kolegomis lietuviškai, angliškai, ispaniškai. Išėjimas iš savo komforto zonos bei grįžimas prie skambučių. Visai kitokia rutina nei buvau įpratusi ir pagaliau gal bent minimalus grįžimas į buvusią save (kurią jau reiktų paleisti, bet vis dar laikausi įsikibusi).
Praėjo pusantro mėnesio. Realybė smogė visu gražumu. Ir darbas dėl to nekaltas. Juk turiu galimybę dirbti iš namų. Vienintelis mano noras: dirbti vienai. Buvo net ašarų ir gailėjimosi, kad vis dėlto reikėjo man iki to sausio dar palaukti. Vos prasidėjo darbas, prasidėjo ir vieno arba abiejų vaikų ligos pamainomis. Kažkas neveikia, kažkas nepavyksta, kažko nesupranti, o čia dar dvejų neturintis vaikas reikalauja tavo besąlyginio dėmesio. Ir tada kyla toks bejėgiškumo jausmas peraugantis į pyktį bei nukreiptas visai ne ta linkme.
Gimus antrajam vaikui, bijojau pasilikti su abiem vaikais namie. Vėliau bijojau likti nakčiai ir migdyti tuo pat metu. O dabar – dirbti su jais sergančiais. Bet ir prie to priprantama. Reikia tik laiko bei atrasti savo išlikimo būdą.
Skambučiai ir sergantis vaikas namie garantuoja emocijų šuolius bei pervargimą. Po darbo aš tiesiog nieko nebenoriu. Skaitymas kol kas visai išbrauktas iš dienotvarkės. Prieš užmigdama savo sukauptas emocijas raminu bereikšmiškai scrollindama tiktok (raminu, aha, kas dar taip save pateisina?). Prie to prisideda ir vidiniai neramumai: naujoko statusas, vėl viskas iš pradžių, ką jau taip gerai žinojai. Keletas tų pačių kolegų, kuriuos po ketverių metų jau net baisu užkalbinti, nes atotrūkis – milžiniškas. Tam įtakos turi ir tai, jog biure manęs niekada ir nepamatys, o visi susirinkimai tik zoom skambučiu. Kaip viena mano kolegė sakė – jaučiu norą priklausyti, o dirbant kitam Lietuvos gale, tai gana sunku.
Viskam reikia laiko.
Sėkmės man ir sveikatos jums