Viskas. Baigėsi. Skaičiuoju paskutinę savaitę ir su jauduliu bei didžiule baime laukiu naujos pradžios.
Dienos slenka lėtai, tačiau metai – neįtikėtinai greitai. Kiekviena diena tokia pat, bet, pasižiūrėjus atgal, įvyko labai daug pokyčių. Nuo tapsmo mama du kartus, kraustynių į kitą Lietuvos galą, iki naujų hobių bei pomėgių. Su pirmuoju vaiku jaučiausi krentanti į gilią duobę tiek emociškai, tiek fiziškai. Nenorėjau nieko, o ir atrodo, kad visiškai praradau save ir gyvenimą. Tada grįžo knygos bei apžvalgos. Bent taip galėjau išrašyti mintis ir mąstyti, o ne tik būnant diena iš dienos su vaiku guguoti jo kalba. Su antruoju pasireiškė dar didesnis noras veikti. Tad ėmiausi vąšelio į rankas ir prisiminiau mokyklos laikais taip mėgstamą užsiėmimą – nerti.
Dar daugiau nei pokyčių buvo jausmų. Visi linksmieji kalneliai. Dažnai jie būdavo ne tokie linksmi. Vieną dieną džiaugiausi gyvenimų, kitą – isterijos apimta sakiau vyrui, jog geriau niekada nebūčiau turėjusi vaikų. Po truputį stengiuosi paleisti tą savo buvusią versiją, kuri niekada ir nebesugrįš. Bandau susitaikyti su šia mintimi ir kurti save iš naujo.
Gyvenkime. Veikime. Keiskimės. Priimkime.
Ko jūs palinkėtumėte sau?