„Meilė ir griuvėsiai“ istorinis romanas vertas visų skaitytojų dėmesio. Tai antroji Paula McLain knyga išversta į lietuvių kalbą. Pasakojimas mus įtraukia į Ernesto Hemingvėjaus bei Martos Gelhorn santykius. Autorė neapsiriboja vien šia romantine linija, ji veda mus per Ispanijos pilietinį karą, Londoną bei Paryžių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dažnai galime pamiršti, jog tai ne memuarai, nes istorija pasakojama Martos Gelhorn lūpomis, kuri nebuvo dar viena moteris, pametusi galvą dėl žymaus rašytojo. Kartu su ja norime kažką pakeisti, imtis svarbesnių gyvenime tikslų, o ne tik likti vyro šešėlyje.
Šis romanas yra apie tikrus žmones. Visos istorijos galbūt jau niekada nesužinosime, bet tokie romanai kaip šis, leidžia bent dalele pažvelgti, kas galėjo nutikti tarp dviejų iškilių asmenybių, kaip jų charakterio bruožai atsiskleidė kasdienybėje, kokie buvo jų siekiai, sunkumai, kokiais jausmais jie gyveno karų amžiuje. Apie Ernestą Hemingvėjų daugelis yra bent jau girdėję ar skaitę „Senis ir jūra“, „Kam skambina varpai“. Tačiau jo žmonos, bent jau mano pažįstamųjų rate, lieka užkulisiuose. Nors romano akcentas yra santykiai tarp Ernesto bei Martos, būtent moteris čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Ji leidžiasi į fronto linijas, apklausia sužeistuosius, vien būdama moterimi ir ten, kur yra, kasdien rizikuoja gyvybe.
Niekas nepaneigs, kad Ernestas Hemingvėjus yra genialus rašytojas. Tačiau jo asmenybė romane atsiskleidžia ir kitomis, niūresnėmis spalvomis: jis susipažįsta su Marta vis dar būdamas su savo antrąja žmona, tiesiog negali būti vienas, daug geria, narciziškai susikoncentravęs ties savimi, slepiamos gilesnės vidinės prieštaros, jausmai, ir galima teigti, jog tiesiog buvo blogiausias savo paties priešas. Nors Ernestas Hemingvėjus yra neatskiriama Martos Gelhorn gyvenimo dalis, šis istorinis romanas galiausiai yra būtent apie ją, vieną žymiausių XX amžiaus karo korespondenčių. Kad to pasiektų, tenka aukotis, atsisakyti užtikrinto gyvenimo perspektyvų, nepasiduoti visuomenės spaudimui ir svarbiausia, nelikti vyro šešėlyje. Jos drąsa bei ryžtas įkvepia bei stebina.
Istorinis romanas turi priversti užsimiršti, jog čia ne autobiografija. Jis turi pritraukti, skatinti domėtis aprašytais įvykiais, ieškoti papildomos informacijos. Paulai McLain tai puikiai pavyko. Knygos pabaiga, o tiksliau „Autorės žodis“ labai gražiai sudeda paskutinius akcentus ir parodo jos artimą ryšį su aprašytos veikėjos idėjomis: „Tokių herojų moterų kaip ji visada stigs, jei iš vis būta į ją bent kiek panašių. Aš paėmiau plunksnakotį, norėdama ją atgaivinti, o dabar keliu viskio – žinoma, neskiesto – už neprilygstamą jos gyvenimą.“
- Vertėjas: Nida Norkūnienė
- Leidykla: VAGA
- Puslapiai: 480
- Metai: 2022
- Įvertinimas: 5/5
Ačiū leidyklai už padovanotą knygą. Tai nedaro įtakos mano įvertinimui.
#reklama nes #dovana