Šiandien kviečiu jus susipažinti su poete, vertėja, redaktore, viena iš leidėjų asociacijos „Bazilisko ambasada“ įkūrėjų – Greta Ambrazaite. Norėjau rašyti pagiriamąjį žodį apie tikslo siekį, kaip tai Gretai puikiai pavyko. Bet vis rašydama ir perrašydama savus žodžius, prisiminiau Gretos studijų metus (buvome kurso draugės) ir supratau, kad visi dabartiniai apdovanojimai, įvertinimai nebuvo jos pagrindinis tikslas. Kūryba, savęs atskleidimas, dalinimasis gyveniškosiomis patirtimis per poeziją ir muziką yra jos neatskiriama dalis, kasdienybė. Visa kita atsirado tik jos pastangų ir įdarbio dėka. Greta įkvepia ne tikėtis, jog kūryba bei pripažinimas ateis pats savaime, o nuosekliai daryti tai, ką moki geriausia, nepasiduoti, toliau įgyvendinti savas idėjas, kad ir kokios beprotiškos jos kartais pasirodytų.
Skaičiau keletą tavo interviu ir minėjai, kad rašai dainas bei eilėraščius nuo vaikystės. Kada supratai ir kaip nusprendei, kad jau metas savo kūrybą parodyti kitiems? Ir ne tik internete, bet ir knygos pavidalu.
Internete savo kūrybos neviešindavau, bet iki pirmosios knygos pasirodymo publikuodavau eilėraščius kultūrinėje spaudoje. Popierinių laikraščių ir žurnalų publikacijos pasiekdavo internetą. Pirmoji publikacija pasirodė 2014 m., studijuojant filologiją, o tai padaryti labiausiai paskatino bendra fakulteto atmosfera – buvo nemažai rašančių ir drąsiai savo kūrybą viešinančių.
Pirmasis tavo eilėraščių rinkinys „Trapūs daiktai“ (2018) buvo įvertintas Jaunojo jotvingio premija, tapo 2018-ųjų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje. Antroji knyga „Adela“ taip pat sulaukė nominacijų. Tačiau gal pasitaikė ir kritikos? Kaip ją sekėsi priimti? Ar visgi daugiau sulaukdavai susižavėjimo bei gerų žodžių?
Gerų žodžių, ko gero, sulaukdavau daugiau. Kaip ir visi. Akių už eilėraščius paprastai niekas nedrasko – jei nepatinka, tiesiog pratyli ir nebesidomi. O profesionali literatūros kritika, mano galva, gali būti ugdanti – skaitau spaudoje pasirodančias savo knygų recenzijas ir taip bandau pažvelgti į savo rašymą kito akimis.
Kaip jautiesi sužinojusi apie savo eilėraščių laimėjimus, nominacijas? To ir tikiesi? Ar visgi į savo tekstus žvelgi per padidinamąjį stiklą ir vertini dar kritiškiau nei patys skaitytojai? Koks tavo santykis su sava kūryba?
Negaliu pamatuoti, kas vertina kritiškiau – aš ar skaitytojai. Jie nėra vienalytė visuma, o atskiri žmonės, todėl tą patį eilėraštį gali priimti ir vertinti visiškai skirtingai. Pasirodžius knygai, leidžiu jai gyventi savo gyvenimą. Prasideda pristatymai, renginiai, įvairūs knygų konkursai – visa tai įneša į kasdienybę naujų įspūdžių, bet paradoksaliai atsiranda ir tuštumos pojūtis – pradedi galvoti, ką rašysi toliau, ar apskritai rašysi. Baigiasi etapas.
Ar savo kūrybiniame kelyje dėl kažko gailiesi? Jei turėtum galimybę, galbūt norėtum kažką pakeisti, atsukti laiką atgal ir patarti praeities Gretai imtis kitokios veiklos ar idėjų?
Žinoma, kur kas praktiškiau būtų buvę tapti buhaltere, programuotoja ar plastikos chirurge, bet dabar klausimų apie laiko mašiną sau nebeužduodu. Net jei galėčiau sugrįžti atgal, ta praeities Greta mano patarimų neklausytų.
Taip pat esi viena iš leidėjų asociacijos „Bazilisko ambasada“ įkūrėjų. Verčiate tekstus, organizuojate renginius, leidžiate knygas. Iš kur šis polėkis bei kylančios kūrybinės komandos idėjos? Ar nebijojote būsimų iššūkių bei galimų kliūčių bandant įsitvirtinti knygų leidyboje?
Leidžiame knygas, kurios mums atrodo įdomios. Dažniausiai tai lietuvių ir verstinė poezija. Jei strateguotume, kaip tapti rimtais leidybos rinkos žaidėjais, pirmiausia turėtume atsisakyti būtent poezijos. Asociacijos veikla yra mūsų hobis.
Kas tave toliau motyvuoja, skatina kurti? O galbūt tai jau susiformavęs įprotis ir nebeįsivaizduoji savo gyvenimo be rašymo?
Kūryba visada yra tam tikras galvosūkis, mąstymo pratimas. Jei kyla idėja, apima jausmas, panašus lyg žaidžiant stalo žaidimą, dėliojant puzlę ar sprendžiant kryžiažodį. Norisi laimėti – užbaigti. Turbūt motyvuoja azartas.
Tuo pat metu verti bei redaguoji tekstus. Ar šios veiklos tavo manymu skatina nepamesti kūrybinės gyslelės, o galbūt atvirkščiai, neleidžia šimtu procentų jai atsiduoti?
Gyventi iš literatūros – rašymo – pavyksta vienetams. Gyventi iš poezijos – juo labiau, tad „šimtu procentų jai atsiduoti“ tiesiog utopiška. O tekstų redagavimas ir vertimas yra mano darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Tavo publikacijų galime rasti žurnaluose „Metai“, „Literatūra ir menas“. Kaip atsirenki, kurie eilėraščiai pateks į rinkinį, taps knyga, o kuriuos galėtum ar norėtum publikuoti žurnaluose?
Į knygas patenka dauguma kultūrinėje spaudoje anksčiau publikuotų eilėraščių.
Gal galėtum rekomenduoti penkias knygas bei filmus, tavo manymu, vertus dėmesio, kurie tau pačiai paliko įspūdį, įkvėpė, o galbūt tiesiog leido atsipalaiduoti bei mėgautis vakaru?
Knygos: Saulius Tomas Kondrotas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, Kornelijus Platelis „Korijantys veidrodžiai“, Danutė Kalinauskaitė „Niekada nežinai“, Luigi Pirandello „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“, Jerome Rothenberg „Khurbn“.
Filmai: „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. Iryna Tsilyk, 2020), „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė, 2021), „The tragedy of Macbeth“ (Joel Coen, 2021), „Nomadland“ (Chloé Zhao, 2020), „Coco“ (rež. Lee Unkrich, Adrian Molina, 2017).
Koks būtų tavo palinkėjimas kitiems rašantiems, kurie savimi dvejoja, bijo, nedrįsta arba net nežino, nuo ko pradėti, bet jaučia savyje tą norą kurti?
Palinkėčiau nebijoti ieškoti savo balso. O tai įmanoma padaryti skaitant kitų autorių kūrybą – tik taip gali sužinoti, kas ir kaip jau yra pasakyta anksčiau.
Daugiau apie Gretos Ambrazaitės kūrybą, meninę veiklą bei interviu galite rasti: https://www.15min.lt/tema/greta-ambrazaite-79708