Sunkusis sausis

Šį puslapį susikūriau prieš dvejus metus. Vienas iš pirmųjų sakinių yra, jog jis skirtas mintims išrašyti. Žvelgiant į puslapį, tai visos mano mintys – vien tik knygų apžvalgos. Tad truputį pabodo, o ir paskutinį pusmetį įkeliu šias apžvalgas blokais ir viską kopijuodama iš Instagram. Nes, atrodo, ilgom apžvalgom nei aš turiu laiko (o galbūt labiau noro), nei jas kažkas skaito. Tokia pusiau savęs demotyvacija.

Vis karts nuo karto paskaitau Salomėjos Veni Vidi blog’ą ir dažnai pagalvoju: „aš irgi taip norėčiau“. O šiandien perskaičiusi jos sausio mėnesio apibendrinimą nusprendžiau – aš galiu. Tikrai nesiekiu būti toks pats puslapis, nors estetiškai tikrai norėčiau, nes labai gražiai viskas atrodo. O man su puslapiu vis dar sunkiai sekasi draugauti, vis kažkas nepatinka, o kai pradedu redaguoti, tvarkyti, galo tame nematau. Gal kada.

Na, o čia įvyks maža pertvarka: atsiras daugiau mano tekstų. Turiu omeny tuos tekstus, kurie galbūt kitiems neneša jokios pridėtinės vertės, iš jų tikriausiai nieko neišmoksite, tačiau man jie bus svarbūs. Tai labiau bus savęs išrašymas ir savęs paieškos, nes jaučiuosi užstrigusi juodame taške. Užspeista į kampą jaučiuosi jau visus trejus motinystės atostogų metus. Tačiau persikrausčius į Klaipėdos rajoną viskas paaštrėjo. Vis pagaunu save norint sau pakenkti. Ir tos mintys dažnai gąsdina. Balsas nebevaldomas, veiksmai kartais taip pat. Riba tarp pasekmių ir bausmių visai nebeegzistuoja. Visas aplankančias mintis baisu net išrašyti. Tačiau toks gyvenimas ir aš tikrai ne viena.

Sausis yra kaip niekad baisus, bet tikiu, kad blogiausia – jau praeityje. Per šį mėnesį perklausiau vieną audio knygą bei perskaičiau vieną popierinę. Gyvenimo lėtumas. O gal labiau užstrigimas. Tačiau nėriau kaip vijurkas, liko paskutiniai štrichai liemenei. Papuoštos draugės mergaitės naujomis plaukų gumelėmis. O per šį laiką, žinoma, žiūrėjau daug filmų bei pradėjau naują serialą „The Umbrella Academy“. Apie jį gal kitą kartą. Tad tokie apčiuopiami ir matomi darbai.

Galiu pasidžiaugti susitikimais su draugais, sūnaus Goštauto pirmuoju gimtadieniu bei jo pirmaisiais žingsniais, vyresniojo sūnaus Radvilos jau pilnu įsiliejimu į darželio aplinką. Tai tokie mini pasiekimai, kurie įrodo, kad gyvenimas vietoje nestovi.

Šis įrašas toks pusiau minčių kratinys, kai namai tiesiog verda nuo triukšmo, o mintys skrajoja visur. Gal kitas mėnuo bus nuoseklesnis bei įdomesnis. Tikiuosi, kad šis užsidegimas rašyti tikrą blog’ą niekur nedings.