Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“

Baba Dunja yra visų mūsų močiutė. Ar bent jau norėtumėm, kad tokia būtų. Jei esate nervinantis kaimynas, į šuns dienas gal ir nebūsite pasiųstas, bet griežtesnio žodžio jums tikrai nepagailės. O jei jūs širdžiai artimas žmogus, būsite apipiltas prisiminimais ir supratingumu. Tokia jau ta baba Dunja – šmaikšti, kritiška, kartais nenorinti pripažinti realybės, bet tuo pačiu teisinga ir atiduodanti savo širdį.

Veiksmas vyksta Černovo kaime, paliestame atominės elektrinės. Net mokslininkai čia atvažiuoja su skafandrais. Tačiau tai tik antraplanis fonas. Čia leidžiamės į gyvenimo prisiminimus, namų ilgesį. Juk tik didelių jausmų vedamas žmogus galėtų pasiryžti grįžti į tokį gyvybiškai pavojingą kaimą. Tačiau babai Dunjai nieko nėra neįmanomo. Ji absoliučiai žemiškas žmogus, kur praleidai dienas, ten jas ir užbaigsi. Po jos tokio ryžto ir žiniasklaidos dėmesio, kaimas po truputį prisipildo ankstesnių kaimynų, o ši baba tampa tikra įžymybe.

Knygos veikėjai pasidaro artimi širdžiai. Atrodo, lyg kiekvieną iš jų pažinotum asmeniškai. Juk tikrai visi žinome apkalbas mėgstančią kaimynę, arba viskuo nepatenkintą senolį, arba nuo realybės atitrūkusią močiutę. Jie tokie kasdieniški, jog taip ir norisi prie jų prisėsti. Tačiau ne bendrauti jie sugrįžo į Černovą. Čia jų buvę namai. Tad kiekvienas yra vedamas savų tikslų.

Pasakojimas gana paprastas, intrigos ne per daugiausiai, bet knyga labai įtraukianti. O kai kurie siužeto vingiai tiesiog privertė išsižioti. Nu kaip taip? O kur dar likę neatsakyti klausimai, jų tikrai ne vienas mano galvoje. Kviečiu jus leistis į jausmų bei prisiminimų virtinę kartu su baba Dunja ir kitais kaimelio gyventojais.

  • Vertėjas: Vytenė Saunoriūtė
  • Leidykla: Aukso žuvys
  • Puslapiai: 132
  • Metai: 2019
  • Įvertinimas: 5/5

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *