Piia Leino „Dangus“

Noriu daugiau ir dvigubai ilgesnės knygos. Įsivaizduokite 2058-ųjų Helsinkį, miestą, atsitvėrusį nuo išorinio pasaulio, kuriame nėra nei neįgaliųjų, nei vaikų, nei senukų, o visos dienos praleidžiamos virtualioje realybėje „Dangus“. Ir ne be reikalo. Jei tikrame pasaulyje net nebėra sniego, tai kodėl čia neaplankius kalnų, kabančių sodų ar neparagavus egzotiškiausio maisto ir nenugyvenus geriausio gyvenimo, juk realybė nebeturi ko pasiūlyti.

Esu didžiausia distopijos ir apokaliptinių filmų fanė, todėl ši knyga pasirodė gana lengvas užkandis. Buvo daug užuominų apie imigrantų krizę, potvynius, nusiaubusius ištisus miestus, valdžios keliamus mokesčius bei kaltinimus tam tikroms visuomenės grupėms, net bet kokios užsienio kalbos draudimą, o kur darai karai bei pasipriešinimas. Tačiau man norėjosi dar daugiau konteksto, platesnio situacijų aprašymo. Net kelis kartus knyga mane sugebėjo nustebinti paminėtais žudymais, tačiau vos keli sakiniai – ir jie dingsta, paminimi lyg tarp kitko. O dar labiau supykdė pokalbis apie Mėnulyje bei Marse esančias žmonių kolonijas. Gal jos ir pabrėžė Suomijos sąstingį ar atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio, bet šios detalės per daug įdomios, kad būtų taip lengvai paleistos.

Kad ir kokios iki „Dangaus“ atsiradimo esančios aplinkybės būtų aprašytos knygoje, čia labiau koncentruojamasi į dviejų veikėjų Akselio bei Inos santykius. Jų „atsibudimą“ iš apatijos bei visiškai skirtingus požiūrius į susidariusią situaciją. Akselis yra tas prisitaikėlis, kuriam viskas gerai, jei tai jo neliečia tiesiogiai. Žmogus, susitaikęs su dabartimi ir nieko daugiau nenorintis. Tad aš tikrai jį norėjau gerai papurtyti. O Ina – priešingai. Jei jau ką sugalvojo, tai ir ras būdų tam įgyvendinti.

Čia labai svarbus ir šeimos kontekstas. Ina augo veiklioje, valdžios represijoms nepaklūstančioje, ją kritikuojančioje šeimoje, todėl ir jos idėjos tai atspindi. Nors kartais atrodydavo, jog ji labiau nori tiesiog rasti brolį bei tėvą ir įgyvendinti jų idėjas, o ne padėti visai visuomenei „atsibusti“ ar siekti savų užmojų. Bet kokiu atveju, visa istorija iš skirtingų dviejų žmonių perspektyvos padeda geriau suprasti abiejų žmonių požiūrį. Kodėl vieni lieka apatiški, o kiti nori ne tik padėti artimui, bet ir kitiems aplinkiniams.

Visą skaitymo laiką negalėjau iš minčių išvyti poros knygų, panašiomis temomis, nors ir labai skirtingų: Marijaus Gailiaus „Oro“, Dainiaus Vanago „Oderis“, Ernest Cline „Oazė. Žaidimas prasideda“. Tad čia mano nuoširdžiausios rekomendacijos Jums. Na, o šis romanas priskiriamas leidyklos „Aukso žuvys“ keliautojai laiku serijai. Nusikeliame į ateitį bei nagrinėjame aktualias imigracijos, priklausomybės, apatijos, nacionalizmo bei klimato kaitos klausimus. Visai neseniai pasirodė ir naujausias šios serijos grafinis romanas „Tarp dviejų garsų“. Šiai serijai kol kas priklauso net penkiolika autorių. Todėl tikrai laukia dar įdomių bei neatrastų knygų.

P.S. Autorė yra parašiusi dar vieną romaną „Yliaika“, kurio veiksmas vyksta panašiu metu Helsinkyje. Tik šįkart žmonės tiksliai žino savo mirties datą. Pasak google vertėjo, tai nesusijusios knygos. Bet bet kuriuo atveju tikiuosi, jog ir šis romanas pasirodys lietuviškai.

  • Vertėjas: Urtė Liepuoniūtė
  • Leidykla: Aukso žuvys
  • Puslapiai: 244
  • Metai: 2022
  • Įvertinimas: 5/5

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *