Ne speciali operacija, ne krizė, o karas, kuris prasidėjo jau 2014m. ir šių metų vasario 22d. įgavo pagreitį bei visai kitą prasmę. Po Krymo aneksijos viskas sustojo, tačiau dabar Putino siekiai gerokai viršija visas proto ribas. Sprogdinami miestai, žudomi žmonės (visi iš eilės, nesvarbu ar vaikas, ar senas, ar karys, ar civilis), prievartaujamos moterys. Milijonai ukrainiečių paliko savo šalį ir prieglobsčio ieško kitur, o kur dar tie, kurie dėl karių žiaurumo net negali palikti miestų, nes yra apšaudomi. Tiek karinė, tiek humanitarinė pagalba šiuo metu yra labai svarbi.
Kaip prie pagalbos gali prisidėti kiekvienas puikiai aprašė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Sužinokite apie tai daugiau: PAGALBA
Karo pamiršti negalima. Negalima po poros mėnesių nebereaguoti. Per didelis informacijos kiekis, kiekvieną dieną girdimos naujienos apie karinius veiksmus, žūtis, pagalbą, smegenis gali atbukinti ir galima pradėti tai priimti kaip kasdienybę. Tad čia svarbu galbūt net truputį susimažinti naujienų srautą ir sekti tik tikrai patikimus šaltinius, oficialą informaciją arba galų gale skaityti naujienas tik vakare. Ir niekada nepamiršti, jog karas tebevyksta, jog reikia veikti visiems ir net skatinti tai daryti kitus. Nunešta striukė, nupirktos vaikam pratybos ar paaukotas vienas euras, viskas svarbu.
Tik veikdami išvien su visu pasauliu galime prasibrauti pro Putino propagandos šydą. Įsivaizduokit, kokia ji stipri, jei tėvai rusai net netiki savo vaikais, gyvenančiais Ukrainoje. Ši propaganda ne poros mėnesių darbas, o dešimtmečių. Su SSRS griuvimu ji niekur nedingo ir tik toliau vystosi. Tik atverdami patiems Rusijos gyventojams akis prisikasime iki jų pačių veiksmų. Taip, juos gasdina kalėjimas, baudos. Bet juk neuždarys į kalėjimą poros milijonų. Metas ir jiems atsibusti iš sąstingio, o tuo mes galime pasirūpinti. Tam sankcijos ir reikalingos.
Čia dviejų barikados pusių nėra ir neturėtų būti. Paskelbti karą nepriklausomai šaliai reiškia paskelbti karą visai demokratijai.
Ukraina, mes su tavimi. Slava Ukraini.