Būtų tobulas filmas. Veiksmas Londono kavinėje. Tarp pagrindinių, visiškai nepažįstamų veikėjų užsimezgusi draugystė, savos paslapties atskleidimas ir kaip viskas atrodo iš tikrųjų, noras būti geresniu žmogumi ir tiesiog daug skirtingų, tačiau artimų gyvenimo perspektyvų. Taip ir norisi prisijungti prie tokios kompanijos ir kartu švęsti gyvenimą.
Buvęs menininkas Džulianas pradeda „Nuoširdumo projekto“ sąsiuvinį. Vienintelė užduotis, pasakyti apie save tiesą ir perduoti sąsiuvinį kitam. Monika taip ir padaro. Visi veikėjai dvejoja radę šią užrašinę, bet vėliau visgi išdrįsta sau ir kitiems prisipažinti savo užslėptą tiesą. Šis nuoširdumo projektas supažindina šiuos žmones, juo suartina, o galiausiai ir keičia gyvenimus.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Ar tikrai mums pasidaro lengviau bendrauti su kitu, žinant to žmogaus tikrąsias svajones, mintis ar išgyvenimus? O gal visgi „Nuoširdumo projektas“ atskleidžia tik mažą dalį tiesios, nes juk žmogus yra ne tik viena mintis, viena idėja, vienas ir nekintantis mąstymas. Tame šios knygos ir gražumas – veikėjų dinamiškumas. Vis pasipildant jų gretoms, keičiasi ir jų pačių dinamika, bendravimas, atskleidžiama vis daugiau.
Viso romano metu neapleido mintis, jog ši knyga būtų tobulas filmas. Tokia lengva komedija, su meilės bei draugystės prieskoniu. Nes kaip knyga vietomis man pasirodė galbūt per daug ištempta, kone 400 puslapių. Nors, žinoma, veikėjų kaita neleido nuobodžiauti, bet visgi tikrai ne viskas buvo reikalinga ar turėjo kažkokią vertę.
Dažnai pagalvodavau, o jei pačiai tektų netyčia aptikti tokį „Nuoširdumo projekto“ sąsiuvinį. Ar išdrįsčiau jame atskleisti tikrąsias savo mintis? Ir vis neapleido jausmas, kad nenorėčiau, jog visiškai nepažįstamas žmogus žinotų, kur gyvenu, ar tuo labiau, kur mėgstu lankytis ir taip mane atpažintų. Bet gal tame ir esmė, kad bent kas nors pamatytų tikrąjį tave, o ne tokį, kokiu apsimeti esąs.
- Vertėjas: Rita Pilkauskaitė
- Leidykla: Baltos lankos
- Puslapiai: 368
- Metai: 2020
- Įvertinimas: 4/5