Jaučiuosi lyg būčiau kažką praleidus ar kažko nesupratus. Knyga plonutė, labai koncentruotas pasakojimas, tad tikėjausi tiek minčių, tiek charakterių gilumo. Bet iš istorijos nepasiimu absoliučiai nieko. Kažkaip taip neigiamai pradedu apžvalgą, lyg tas psichiatras žvelgiantis į savo pacientus ir nematantis prasmės.
Taip ir įsivaizduoju save psichiatro vietoje, kai kiekviena likusi darbo diena iki pensijos yra tiesiog laukimas ir labai nuobodus užsiėmimas. O kur dar klientai, kurie tik kalba ir jiems net nebeįdomūs patarimai, įžvalgos. Diena iš dienos. Tas pats per tą patį. Užtenka suniurnėti, pritarti ir sesija baigta. Tačiau tik iki tol, kol atsiranda Agata. Ji kone per prievartą įsirašo į pacientų sąrašą ir sudomina psichiatrą savo išskirtinumu. Taip ir keičiasi gyvenimai.
Skamba gražiai, intriguojančiai nors ir gana nuspėjamai. Romano aprašymas pasirodė įdomesnis nei pats romanas. Psichiatro paveikslas, darbo specifika, namų buitis, bei aplankantys jausmai sesijų metų atskleidžiami tikrai neblogai, norisi sužinoti dar daugiau, nerti gilyn. Bet čia pasirodo Agata ir kone viską sugadina. Jos istorija vos vos užkabinama. Tad nesupratau nei iš kur, nei kodėl ji atsirado. O tuo labiau, iš kur tas kone apsėdimas ja. Viena, antra sesija kartu, atrodo, nieko ypatinga, tik staiga matau kaip pasikeičia psichiatro požiūris į šią moterį ir tai man lyg iš giedro dangaus.
Žinoma, galėčiau teigti, jog galbūt kaltas knygos plonumas. Tačiau čia ne ši situacija, nes, kaip minėjau, paties psichiatro charakteris atskleistas puikiai. Santykiai su kitu žmogumi, vienatvė, prisitaikymas prie aplinkybių, taip pat paliečiami ir tikrai nepasakyčiau, kad kažko trūko. Tačiau tas santykis tarp psichiatro ir Agatos ir tuo labiau Agatos paveikslas man tikra mistika.
- Vertėjas: Ieva Toleikytė
- Leidykla: BALTO
- Puslapiai: 144
- Metai: 2021
- Įvertinimas: 2/5