Alison Hammer „Tu. Aš. Mes“

Idiliška meilė, kuriai lemta pasibaigti. Būsima netektis šeimoje paliečia kiekvieną, tačiau norint ištverti šiuos kelis mėnesius, reikia judėti pirmyn. Tėtis, mama ir dukra iškeliauja į gimtąjį miestą paskutinei vasarai kartu. Visa istorija sukasi apie jų kasdienybę bei siautėjančius tarpusavio jausmus, kurie lyg tornadas praūžia ir vėl nurimsta.

Pagrindinė tema būtent ir yra susitaikymas su netektimi, kaip ją priimti žinant baigtį, ir ar iš vis tai įmanoma. Daugiausiai apie tai mąsto mama Aleksė. Tad labai gražiai perteikti jos ir vyro santykiai, suprantamas pyktis, nuovargis, pasidavimo jausmas. Nors kartais jie atrodo per daug idealūs ir nerasta jokių minusų visuose pragyventuose metuose. Norėjosi išgirsti ir paties vyro poziciją, kurios dažnai trūko. Jis labai aiškiai išsako savo norus, bet tuo pačiu lieka kažkur užribyje, taip iki galo ir nesuprastas.

Labiausiai plėtojami mamos – dukros santykiai, juk jos ir bus tos, kurios pasilieka kartu. Mama neturinti ryšio su dukra, dukros priešiškumas jai, net sakyčiau neapykanta, kurios iki galo taip ir nesupratau. Tas paaugliškas aikštingumas dėl nieko gana erzino. O gal skaitant apie paauglius toks jausmas ir turi aplankyti? Viskas gražu, gerai, tik staiga pyktis, susierzinimas, ašaros. Todėl dukros jausmai tėčio atžvilgiu vėl liko antraplaniai, ne tokie vientisi kaip norėtųsi.

Mamos ir dukros skirtingų perspektyvų pateikimas knygai tikrai pridėjo nemažai pliusų. Ne viskas yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tad knygos dinamiškumas neleido užsibūti vienoje vietoje, kvietė į šeimos kelionę pasinerti kartu. Skaitydami tampame stebėtojais, kaip kiekvienas skirtingai viduje priima ir dorojasi su išgyvenimais. Todėl tikrai rekomenduoju šią jautrią bei tikrai paliečiančią istoriją.

  • Vertėjas: Kristina Lukoševičė
  • Leidykla: Sofoklis
  • Puslapiai: 384
  • Metai: 2021
  • Įvertinimas: 4/5

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *