Kiekvienas pažįstat ar bent žinot iš matymo visada viskuo nepatenkintą ir tik bambantį senį. Va toks ir Uvė. Kaip laikrodis ryte išeinantis iš namų, tikrinantis kvartalą, daiktus padedantis į vietą. Pabandyk tu jam paprieštaraut, tai susilauksi ilgiausio moralo ir bus sugadinta visa diena. Tikrai niekas nenori tokio kaimyno.
Knygos eigoje viskas tampa taip artima, suprantama. Ne veltui esame tokie, kokie esame. Mus veikia aplinka, kurioje augome, esame, veikia ir sutikti žmonės bei ištikusios nelaimės. Po kai kurių jau kelio atgal nelabai matyti. Tad su tokiu Uve ir keliaujame per visą knygą. Kiekviename skyriuje dabartį pakeičia praeitis. Įsivaizduojame, kaip galėjo būti, ir matome, kaip yra iš tiesų.
Jei ne Uvės sarkazmas, dabarties komiškos situacijos į kurias jis kaip tyčia patenka ar yra įveliamas, tai tikriausiai šią knygą priskirčiau net prie dramos. Tikrai, viename skyriuje rieda ašara, kitame – jau ir juokas ima. Tame šios knygos ir privalumas, viskas pateikta neforsuojant, sklandžiai judama per gyveną, žodžius, emocijas.
Prieš metus skaičiau šio autoriaus „Čia buvo Brita Marija“. Abu šie romanai pasakoja apie visiškai paprastus žmones, jų kasdienybes. Todėl ir Uvės išgyvenimai atrodo tokie artimi bei suprantami. Galbūt garsiai ir neišsakytume visų minčių, bet tikrai ne kartą neigiamai galvojome apie neadekvačius kaimynus, jų augintinius, vaikus, valstybės tarnautojus ar ne vietoj pastatytus automobilius.
Todėl, jei ieškote subtilaus laviravimo tarp juoko ir ašarų, kasdienių žmogaus išgyvenimų ar tiesiog dėl ko sukasi šis pasaulis, drąsiai rekomenduoju „Gyveno kartą Uvė“. O jei ši knyga jau skaityta, imkite „Čia buvo Brita Marija“. O manęs laukia ir kitos Fredrik Bachman knygos.
- Vertėjas: Raimonda Jonkutė
- Leidykla: Alma Littera
- Puslapiai: 328
- Metai: 2014
- Įvertinimas: 5/5