Atsiprašau, kaip kaip??? Ir vėl paskaitau porą eilučių, ar gerai supratau. Ir taip nutiko tikrai ne kartą. Užtrukau, kol įsibėgėjau, bet jau po to lekiau puslapiais be sustojimo. Trumpi, kapoti sakiniai ir gana daug dialogo neleidžia sustoti vietoje. Tad knygos penkiasdešimt metų prabėgo kaip keletas savaičių.
Veimaro Respublika, Berlynas, XX amžiaus trečiasis dešimtmetis. Walteris paveldi senelio turtą ir savo išskirtinumu labai brangią biblioteką, kurios pildymą jis pasiryžęs tęsti. Atrodo, nieko čia tokio, bet patikėkite, kai sakau, kad man ši tema pasirodė negirdėta, todėl labai nustebino. Knygoje apstu paslėpto žiaurumo, susiduriame tik su pasekmėmis, bet ne pačiu veiksmu, tad šis paliekamas skaitytojo fantazijai. Pripažinsiu, taip reikia sugebėti rašyti.
Romane persipina kelios temos: gėrio/blogio, grožio/bjaurumo sampratos, net religinė potekstė, kuri tik vos vos užkabinama vis pasikartojančia „Dievas mirė“ fraze. O jau tada pačiam skaitytojui paliekama mąstyti, ar viskas, kas knygoje aprašyta, vyksta tik dėl šios minties. Walteris su seserimi Lotta ir kitais veikėjais dažnai įsivelia į gėrio kaip grožio ir bjaurumo kaip blogio diskusiją. Varijuojama įvairiai, sąvokos pastatomos lygiagrečiai, po to maišomos tarpusavyje ir pateikiami visi galimi variantai. Iš pradžių tai labai patiko, po to gana išvargino ir gal net buvo per daug.
Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.
Drąsa peržengti ribą.
Kur ta riba?
Gerai pagalvojus, veiksmas galėjo vykti bet kur. Kodėl pasirinktas Berlynas, nenumanau, nes apart aprangos detalių, aprašymų buvo labai minimaliai. Tad jei būtų paminėtas Vilniaus senamiestis tais pačiais metais, nebūčiau nustebusi. Kartais tie trumpi sakiniai atrodė kaip ataskaita ir trūko gilumo, aprašymų, veikėjų atskleidimo. Nes viskas tiesiog prabėgo.
Knygoje apstu aliuzijų ir į realų meną ar menininkus. Ne kartą minimi Marlene Dietrich, Kranachas, Karlas Blosfeldas. Nagrinėjami jie patys ir jų kaip menininkų vaidmuo. Prisipažinsiu, teko ir ne kartą googlinti, bet nuo to buvo tik įdomiau.
Tos sąvokos sujungtos neteisingai, grožis nėra gėris, nes, kaip sakiau: labai daug blogio padaryta dėl pačių gražiausių, kilniausių, moraliausių ir šviesiausių tikslų.
Buvau girdėjusi labai daug gerų atsiliepimų apie Undinę Radzevičiūtę. Ar autorė pateisino mano lūkesčius? Tikrai taip. Ar skaitysiu dar jos kūrybos? Taip. Norėjosi platesnio aprašymo, ne tokio dirbtinumo, bet autorės sarkazmas ir humoro jausmas šįkart atpirko tą trūkumą. Todėl „Grožio ir blogio biblioteką“ drąsiai rekomenduoju pirmai pažinčiai su U. Radzevičiūtės kuryba.
P.S. Savo IG paskyroje kiekvieną mėnesį dalinuosi bent viena lietuvių autoriaus knyga. Kviečiu prisijungti ir jus, žymėti mane (panele_zidziunaite) bei pridėti #lietuviurasytojas
- Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
- Puslapiai: 200
- Metai: 2020
- Įvertinimas: 4/5