Viskas taip nuspėjama, kad net smagu. Tai yra antroji knygų serijos „Penktadienio uostas” dalis. Šį kartą istorija sukasi apie antrąjį Nolanų šeimos brolį Semą ir netikėtai jo sutiktą menininkę Liusę. Semas netiki ilgalaikiais santykiais, svarbiausia taisyklė – jokių jausmų. Na, o štai Liusė priešingai – neseniai palikta vaikino bando atgauti pasitikėjimą tiek savimi, tiek visa vyriškąja gimine. Ir kaip netikėta, jų keliai susikerta. Nors galite nuspėti, kaip viskas baigsis, nebuvo nei kiek nuobodu.
Prieš šį romaną skaičiau tikrai sunkią savo perteikiama emocija knygą Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“, tad vos tik ją pabaigiau, jau žinojau, kad man būtina kažkas greito ir lengvo. Jau buvau skaičiusi šios knygų serijos pirmąją dalį, tad žinojau, ko tikėtis. Norėjosi tiesiog atsijungti, nuspėti veikėjų likimus, dūsauti dėl perteikiamos romantikos bei suskaityti vienu prisėdimu (prireikė kelių, bet tikrai įmanoma).
Jei tikitės meilės trikampio, peštynių dėl vyro ar kokios kitos intrigos, jos čia nerasite. Viskas klostosi taip sklandžiai kaip tik galima norėti paties gyvenime. Tikrai buvo pora vietų, kai autorė galėjo užkurti veikėjams tikrą pirtį bei prailginti knygą kone dvigubai, įvesdama gana daug dramos. Bet autorė šito nepasirinko. Tad tai atsiliepia ir romano veikėjų charakteriams. Kokie buvo, tokie ir liko. Žinoma, galima paminėti, kad šioje dalyje daug labiau atskleidžiama tėvų Nolanų istorija bei likimas, tad taip perteikiamas sūnų įvaizdis ir nusistatymai, kurie ir leido geriau pažinti brolius.
Liusės šeimos istorija verta atskiros knygos. Pašliję santykiai su seserimi, pavydas, tėvų aplaidumas ar tiesiog neteisybė. Šios temos vos vos užčiuopiamos ir tuoj pat paliekamos. Norėjosi daugiau sužinoti apie jų buvusius ar būsimus seseriškus ryšius, kodėl visa tai jaučiama, bet viskas paminėta vos keliais sakiniais ar tas pats per tą patį atkartojama pačios Liusės žodžiais. O kur dar mamos jausmai bei tėvų tarpusavio santykiai. Jie vėlgi prabėgo probėgšmais. Tad man labai trūko charakterių gylio, jų tikrų jausmų atskleidimo.
Šiuo metu „Penktadienio uostą“ sudaro keturios dalys. Dvi perskaitytos, dvi liko. Tikrai nepulsiu užkart prie kitos dalies, nes ir joms reikia sulaukti būtent to gero momento, nes kitaip viskas gali pasirodyti per daug romantiška, per daug nuspėjama, o galbūt net per daug lėkšta ar tiesiog be prasmės. O šiaip knygos tikrai nenurašau ir ją mielai rekomenduoju kaip lengvą bei atsipalaidavimui skirtą romaną, kuris praskaidrins vakarą.
- Vertėjas: Kristina Lukoševičė
- Leidykla: Svajonių knygos
- Puslapiai: 320
- Metai: 2020
- Įvertinimas: 3/5