Antrajame pasauliniame kare dalyvavo ne tik vyrai. Mokydamiesi istorijos, išgirstame karų priežastis, eigą, pasekmes, bet niekada nekalbame apie pasilikusių žmonių gyvenimą, jei tai galima pavadinti gyvenimu. Turi prisitaikyti prie santvarkos, atsirinkti tikrus draugus, įtariai žiūrėti į kiekvieną sutiktą, bandyti išgyventi su skiriamu maisto daviniu ir netgi bandyti patenkinti kitus savo intymesnius poreikius. Šiame romane būtent koncentruojamasi į gyvenimą karo metais, kai vyrai kariauja, moterys ir toliau dirba savo darbus, bando išlaikyti namų ūkį, gerą vardą, neatskleisti tikrų savo jausmų ar minčių, o grįžę vyrai laikomi kone didvyriais, narsiai kovojusiais už tėvynę bei įsitikinimus, ir nesvarbu, kad daugelis jų sužaloti tiek fiziškai, tiek psichiškai.
Aš vienintelė moteris, šiame biure užimanti vadovaujančias pareigas, ir jei viena iš mano stenografininkių keturiolika minučių pavėluoja grįžti po pietų pertraukos, tai daro gėdą ne tik jai; tai daro gėdą man ir visom biuro moterims. Visoms Reicho moterims. Visi esame atsakingi už savo veiksmus, ponia Šrioder. Iš vienos moters veiksmų sprendžiama apie visas moteris.
Tiesia slepiama nuo visų. Vokiečiai vis laimi ar laiko frontą, nors tikrosios žinios yra slepiamos. Tik turėdamas radiją ir tyliai jos klausydamasis gali išgirsti tiesą, nors galbūt tai irgi propaganda? Juk negali eiti prieš savo tėvynę, jos santvarką, užmačias. Pirmasis žmogus, atversiantis Zigridai akis, yra žydas. Jų santykius palaiko tik aistra. Ir pripažinsiu, ši vadinama meilė man atrodė nesuprantama. Tai tikriausiai buvo vienas didžiausių knygos trūkumų, kuris man taip ir paliko klaustuką bei neįtikino. Antroji tiesą atskleidžia kaimynų padėjėja Ericha, ji veikia pogrindyje, parodo kitą gyvenimo Berlyne pusę. Čia ir atsiskleidžia visas pagrindinės veikėjo Zigridos dualumas. Vienu atžvilgiu ji paklusni darbuotoja, padeda anytai namų ruošoje, bendrauja su kaimynais, kitu atžvilgiu – ji pradeda matyti kasdienę neteisybę bei karo pasekmes kitiems, negalintiems apsiginti. Tad ir pradžioje jaučiasi jos toks pereinamasis laikotarpis, judama tai pirmyn, tai atgal. Ir nesuprasi, kuri Zigrida yra tikroji.
Nesu istorinių romanų mėgėja, bet ši knyga mane įtraukė. Tai nėra sunkus romanas, prigrūstas faktų ar istorinių žinių. Veikiau tai lengvas bei įtraukiantis skaitinys, kuris užkabins posūkiais, dialogais, kitais veikėjais bei jų likimais. Kiekvienas veikėjas turi savą charakterį, išlaiko dėmesį bei sudomina. Tuo autoriaus rašymo stilius man ir patiko. Visko nei per daug, nei per mažai. Atkreipiamas dėmesys į smulkmenas, tarpusavio painų santykį. Kiekvienas gali tave įskųsti, todėl turi būti itin atsargus, o tai paveikia ir vidinius jausmus bei kelia įtampą.
Ši knyga kaip tik jums, jei pasiilgote kažko rimtesnio, bet su trupučiu dramos bei intrigų. Nieko nesitikėdama iš knygos gavau daugiau nei norėjau. Tik dabar, prisėdusi rašyti apžvalgos, pradėjau galvoti apie visą knygos turinį, išdėstymą ir pačią pabaigą. Ne apie vidinius dalykus, apie kurios čia truputį užsiminiau, o tiesiog sausai apie turinį. Tad po kurio laiko šį romaną vertinu tik geriau, nes visgi ir pats turinys bei knygos pabaiga paliko įspūdį.
O kuo tampa merginos? Kas natūralu joms? Tapti gyvuoju inventoriumi. Štai kaip mus mato rudosios kiaulės. Gulinčias ant nugaros, išžergusias kojas, lygiai taip pat, kaip paskui ir gimdome. Jiems tai vienintelė mūsų paskirtis. Jie pavertė mus kekšėmis motinomis.
- Vertėjas: Adonė Grendienė
- Leidykla: Tyto alba
- Puslapiai: 424
- Metai: 2015
- Įvertinimas: 4/5