Nepritapėliai. Knyga pasakoja apie įsimylėjusią merginą Anitą, jos mylimojo paieškas bei paties Gedimino dingimą bei jo gyvenimo nuotrupas. Štai paprastas sakinys, lyg ir viskas aišku. Knyga tuo neapsiriboja. Pirmoji knygos dalis parašyta iš Anitos perspektyvos. Mergina, svajojanti (net ne galvojanti) apie savižudybę, draugų būryje išgirsta apie žuvusį Gediminą ir jį iš nuotraukos įsimyli. Ši meilė tampa lyg apsėdimu, paskata gyventi. Įtraukiami visi mylimojo draugai, kurie pasakoja savo prisiminimus apie jį. Antroji knygos dalis puikiai papildo pirmąją, atskleidžia tiesą iš kitos perspektyvos.
Skaičiau šią knygą ilgai ir sunkiai. Lyg ir įdomu, bet tuo pačiu ir neįtraukia, pasakojimas lyg ir įsibėgėja, bet vėl grįžta į pradžią. Taip ir mano noras sugrįžti prie knygos vis atsirasdavo ir pradėjus staiga dingdavo. Su širdžiai miela nostalgija prisiminiau pirmąją Jurgos Ivanauskaitės skaitytą knygą „Ragana ir lietus“. Po jos autorę įsimylėjau ir skaičiau dar porą romanų. Bet su „Mėnulio vaikais“ viskas buvo kitaip. Gal dėl to, jog tai ankstyvoji autorės kūryba, o gal man netinkamas metas. Tad tiesiog likau nesupratusi.
Vos tik prasidėjo romano veikėjos Anitos prisiminimų apie mylimąjį paieškos, jos monologai apie tai kaip jį myli ir koks jis nuostabu, mintyse vis šmėžavo ispanų rašytojo Gustavo Adolfo Béquer „Rayo de luna“ (mėnulio spindulys), kai veikėjas įsimyli mėnulio spindesį ir jį vejasi, apibūdina tiek vaizdais, tiek garsais. Tai man pasirodė romantiškumo tobulybė, o šis romanas „Mėnulio vaikai“ – priešingai. Nors abi meilės neįmanomos, galbūt ir išgalvotos, ši Anitos simpatija pasirodė net atstumianti, dirbtina bei tiesiog prasimanyta.
Tačiau viskas nebuvo taip blogai. Jei pirmoji dalis yra gana nuobodoka ar net kaip užsitęsusi įžanga, štai antroji – judėjo šuoliais. Susiduriame ne tik su Gedimino atsakymu, kur jis buvo, bet ir sužinome daugiau apie darbą psichiatrinėje ligoninėje, jos pacientus. Šie vertės prie siužeto vystymosi neprideda, bet pačiam romanui suteikia žavesio, leidžia labiau pajusti gyvenimą SSRS. Tuo pačiu atsiranda magiškojo realizmo: skraidantys sudžiuvę drugiai, nuo žvilgsnio atsirandančios neužmirštuolės. Lyg atskiros detalės šios nuotrupos knygai suteikia žavesio, bet nemanau, kad tinka viso romano kontekste, nes tarsi jame netikėtai išdygsta be jokio paaiškinimo ir logikos. Nors gal tai kokia gilesnė Gedimino charakterio metafora, kurios nesupratau.
Lentynoje laukia dar keletas Jurgos Ivanauskaitės romanų. Nepaisant to, jiems dar teks palaukti. Po „Mėnulio vaikų“ jaučiuosi apgauta. Tikėjausi daug, turėjau didelių lūkesčių, kurie visai neatitiko tikrovės. Nei peno apmąstymui, nei lengvos istorijos ar gilesnio pasakojimo čia neradau. Žinoma, tai buvo mano pačios susikurtas vaizdinys, kuris deja, neišsipildė.
Vienintelė nenugalima jėga šiam pasauly yra nedalomai susipynę meilė ir džiaugsmas. (p. 158)
Sužinoti viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. Sizifo darbas! Juk žmogus – visada, visur ir visiems kitoks. Į tą pačią upę negalima du kartus įžengti. Žmogus kaip upė – teka, srūva, kinta… (p. 38)
- Leidykla: Tyto alba
- Puslapiai: 240
- Metai: 2004 (pirmasis leidimas 1988)
- Įvertinimas: 3/5