Nuo vidinių apmąstymų iki globalių problemų. Atrodo, romane turėtų vyrauti viena tema: žmogaus virsmas, apmąstymai ir pokyčiai pereinamuoju gyvenimo laikotarpiu, kai tau tuoj sueis trisdešimt ir jauti, kad kažkas ne taip. Kaip kiekvienų metų užbaigimas tik platesniu požiūriu. Taip jaučiasi ir Niujorke gyvenantis Stasys Šaltoka, kuriam po metų sueis trisdešimt, o visas gyvenimas aplink atrodo lyg būtų suvaidintas, paremtas Instagram ar Twitter patiktukais. Tad, kaip minėta anksčiau, tema aktuali, aiški, tačiau visa siužeto plėtotė galiausiai bando aprėpti per daug ir ta pagrindinė idėja tiesiog pradingsta visoje painiavoje.
Pirmasis knygos skyrius Stasį Šaltoką pristato kaip pasiturintį lietuvį, išgarsėjusį parašius populiarų romaną, bei sulaukiantį daug dėmesio socialiniuose tinkluose. Ne kiekvienas gali tapatintis su tokiu statusu, tačiau vidiniai gana egzistenciniai apmąstymai bei atskirtis tarp tikro ir socialinio gyvenimų tikrai artimi daugeliui. Tad pagrindinis veikėjas ryžtasi pokyčiams ir išvyksta į Tailandą. Ir viskas, čia kažkoks bandymas pakeisti savo požiūrį, veikėjo charakterio vystymasis ar noras ištrūkti iš rutinos ir baigiasi. Nors, žinoma, dialoguose ar paties Sauliaus pastebėjimuose gausu sarkazmo, ironijos, net cinizmo, kurie veikėjui tikrai teikia žavesio ir atskleidžia daugelio mūsų kartais užslėptas mintis.
Stasys Šaltoka Tailande, belaukdamas savo draugo amerikiečio Kenio, susipažįsta su rusu Aleksėju Lermontovu. Pastarieji veikėjai įkūnija absoliučiai stereotipinius amerikiečio bei naujojo ruso tipažus. Turtingų tėvų, turtingi vaikai, kuriems gyvenime absoliučiai nėra kliūčių, viskas įveikiama vieno skambučio ar pažinčių dėka ir tiesiog sėdėk bei mėgaukis gyvenimu. Tad čia tikriausiai ir visa bėda. Stasys tiesiog prie tokių veikėjų pritampa, kartais juos pakritikuoja, bet ir toliau sau ramiausiai gyvena.
Na, o galiausiai romaną perima globalios problemos: musulmonai vs. vakariečiai, korupcija Malaizijoje, moterų dingimai, žmogžudystės. Bandoma diskutuoti, žvelgti iš kelių žiūros perspektyvų, tačiau vis tiek liekama prie vienos išvados: jei nutinka ne tau, tai koks skirtumas. Nors gal čia visa ir esmė, parodyti aiškiai apčiuopiamas problemas, nuomonę ir abejingumą joms, kad ir koks pastarųjų mastas būtų.
Romanas paliko tikrai gerą įspūdį, tačiau pritrūko paties Stasio Šaltokos. Pasirodė, kad tie nukrypimai, kurie yra pagrindinė siužeto linija, užgožė pačią pirminę romano mintį – savikritiką bei savęs paieškas ribiniais gyvenimo laikotarpiais. Tuo pačiu pritrūkau ir lietuvybės aspekto, nes apie veikėjo vaikystę mesteltos vos kelios įdomios, tačiau neplėtotos užuominos. Tad jei vardas būtų pakeistas į kokį paprastą amerikietišką, lyg ir nebūtų skirtumo, nes tie minimalūs Lazdynų rajono prisiminimai ne ką prie kuriamo paveikslo ir prisidėjo.
Tokia pačia tema rašė ir Vaiva Rykštaitė savo romane „Trisdešimt“, tik ten jau tikrai buvo koncentruojamasi į vieną veikėją, vieną temą, o ir lietuvybė giliai įaugusi su šaknimis. Tačiau visgi Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ pasirodė stipresnis, artimesnis šių dienų trisdešimtmečiams. Todėl manau ne be reikalo ir įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija bei Penango literatūros festivalio prizu. Tai antrasis autorės romanas, tačiau mano pažintis su autorės kūryba pirmoji. Rekomenduoju šį romaną ieškantiems truputį sumaišties, sarkazmo, ironijos galbūt ir pamąstymų apie globalesnes problemas.
- Leidykla: Lapas
- Puslapiai: 276
- Metai: 2017
- Įvertinimas: 4/5