Vienoje dienoje telpa visas gyvenimas. Taip ir šioje knygoje jis atskleidžiamas per našlaitės Džeinės Ferčaild paveikslą. Nuo šešiolikos ji dirba tarnaite Nivenų namuose bei yra slapta kaimyno Polo Šeringeno meilužė. Nesvarbu, kad po poros savaičių jo vestuvės, per Motinų sekmadienį, vienintelę tarnaitėms laisvą dieną, Džeinė pakviečiama susitikti jo namuose. Jie dar nežino, kad šis susitikimas paskutinis. Per vienos dienos atpasakojimą Džeinė prisimena visą savo gyvenimą: našlaičių namus, savo kilmę, Nivenų bibliotekos knygas, darbą Oksforde, rašytojos karjerą. Žinau, galbūt tai skamba kaip turinio atskleidimas, tačiau taip tikrai nėra.
Knyga talpina daug daugiau nei paprasti biografijos faktai. Nors knygoje veiksmas vyksta 1924-aisiais, tarnaitė Džeinė parodoma kaip savo pačios šeimininkė. Čia atskleidžiama moters vidinė ramybė, susitaikymas su savo padėtimi, bet tuo pačiu su tuo ateinanti vidinė laisvė. Džeinė dirba tik paprasta tarnaite ir atranda „berniukų“ knygas, galbūt vienintelį būdą pailsėti nuo kasdienybės darbų. Tačiau jai to pakanka, ji nesiekia aukštumų, gyvena dabartimi. O iš to, manau, ir ateina ta laisvė, seksualumas, carpe diem, kuris nepririša prie jokių neišsipildžiusių lūkesčių ar norų.
„Motinų sekmadienis“ mane stebino paprastumu, bet tuo pačiu ir stiliaus įmantrumu. Pasakojama paprasta kasdieniška istorija, bet staiga grįžtama prie praeities, apmąstymų apie savo gimimo datą, vardą, tada vėl persikeliame į dabartį, tada vėl nukrypstama prie mėgstamų knygų, tarnystės Nivenų šeimoje ir taip sukamasi verpete. Ir jei istorija prasidėjo, tai ji tęsiama tik po keliolikos ar keliasdešimt puslapių. Šie fragmentai tarpusavyje persipina ir tik užvertus knygą viskas susidėlioja į savas vietas.
Rekomenduoju knygą tiems, kurie nesitiki didesnės intrigos, bet ieško ramaus vakaro skaitinio, kuriame pagrindinė veikėja sveria ir matuoja savo žodžius, apgalvoja kiekvieną judesį, įsimena kiekvieną akimirką. Ši knyga tokia trumputė, bet talpinanti daug išgyvenimų bei apmąstymų. Na, o jei ieškote kažko prikaustančio bei neleisiančio atsitraukti, ši knyga ne jums. Nors pabandyti visada verta. Tai pirmoji mano skaityta Graham Swift knyga, bet tikrai ne paskutinė. Lietuviškai jų yra išverstos dar trys: „Vandenų žemė“, „Į dienos šviesą“, „Regimybės“.
„Paskui, susirinkęs portsigarą ir žiebtuvėlį ir padėjęs juos ant naktinio stalelio, išsitiesė šalia – peleninė liko stovėti pusiaukelėje tarp jos bambos ir to, ką jis anuomet džiugiai, nedvejodamas vadino pute. / Pimpalas, pautai, putė. Paprasti, elementarūs pavadinimai.“
- Vertėjas: Emilija Ferdmanaitė
- Leidykla: Baltos lankos
- Puslapiai: 128
- Metai: 2019
- Įvertinimas: 5/5