Virginija Rimkuvienė „Jis vadina mane mama“

O jau kokia visažinė pasidariau skaitydama šią knygą. Galvoje tik skambėjo žodžiai: „Juk taip negalima. Aš kitaip daryčiau. Va dėl to viskas taip ir yra“ ir pan. O kur dar šiuos žodžius lydėję mano įsivaizduojami patarinėjimai, dažnai net kritika. Ir tik gerokai įpusėjus knygą atėjo suvokimas, kad čia juk ne mano gyvenimas, niekas manęs patarimų neprašė ir tuo labiau juk tik pats žmogus gali žinoti apie savo situaciją. O aš dar drįstu manyti, kad būčiau geriau pasielgusi.

Ši knyga apie vaiko savaitgalinę globą sukėlė labai daug neigiamų jausmų, po to ir atjautos bei supratimo. O autorei papasakoti tokią atvirą savo ir globojamo vaiko istoriją reikėjo milžiniškos drąsos. Virginija mus veda per 16 metų savo, šeimos ir Artūro gyvenimo kartu. Nuo pat susipažinimo, pykčių su vadovais, įstaigomis, teisėsauga iki vidinių apmąstymų.

Vos tik sau patylomis išsakydavau kritiką autorei, ši po poros skyrių pati sau pakartodavo tuos pačius žodžius. Juk tikrai ne aš pirmoji turinti „geresnius“ ketinimus ar sprendimo būdus. Autorė turėjo atlaikyti milžinišką aplinkos, šeimos bei net nepažįstamųjų spaudimą. Nes juk ir visuomenėje dažniausiai motinos kaltinamos, jei vaikams nepasiseka, ar tuo labiau, pradeda vartoti narkotikus.

Knyga savo turiniu tikrai nėra lengva, juolab reikia nepamiršti, kad čia tikra istorija. Tačiau per puslapius keliavau greitai, pasakojimas įtraukiantis. Istorija gana specifinė, neturinti, žinoma, nei laimingos pabaigos, nei kažkokio tikslaus užbaigimo, juk veikėjų gyvenimas tęsiasi toliau. Todėl ši knyga nėra skirta visiems, o galbūt ne visiems taip jau ir patiktų.

  • Leidykla: Balto
  • Puslapiai: 256
  • Metai: 2022
  • Įvertinimas: 4/5

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *