Jaume Cabré „Sudegę ugnyje“

Perskaičiau ir pamiršau. Gerai, kad tai yra pirmoji mano pažintis su autoriumi ir nesu skaičiusi jo taip visų išgirto romano „Prisipažįstu“. O tai būčiau labai nusivylusi. Dabar ši knyga pasirodė tiesiog vidutinė, ir jei būtų bent kiek ilgesnė, tikriausiai būčiau ir užmetusi, net nebaigusi skaityti iki galo.

Knyga žada daug: Ismaelio atgimusi pažintis su buvusia kaimyne ir įvykdytas nusikaltimas, kurį jis pats turi prisiminti. Atrodo, turėtų čia būti ir romantikos ir detektyvo užuomazgų, bet nei to, nei ano neradau. Jausmų pradžia gal ir atskleista tinkamai – drovumas, intymumo bei pažinimo siekis. Bet vos prasideda antroji dalis susijusi su nusikaltimu, visas galimas romantiškumas ir baigiasi. O ir detektyvinė linija labai jau trapi. Dėliojamos visos užuominos, bandoma susidaryti praėjusių dienų vaizdą, bet nei tai labai sudomina, nei tai kažką atskleidžia.

Pagrindinis knygos veikėjas kaip ir pats veiksmas tiesiog vidutiniškas. Pradžioje lyg ir bandyta jį atskleisti kaip nepritapusį visuomenėje, kartais nesusiprantantį, augusį probleminėje šeimoje. Tačiau knygai vis labiau artėjant prie pabaigos, šis veikėjas toks pat ir liko. O tai net pradėjo šiek tiek erzinti. Jau net nekalbu apie paties Ismaelio naivumą ar nesigaudymą aplinkoje. Galbūt prie to prisidėjo ir autoriaus dialogų kūrimas. Kalbama apie vieną, staiga keičiasi vardai ir pats dialogo turinys. Taip kartais ir likdavau nesupratusi.

Intarpai apie šernų šeimą pasirodė įdomūs. Kažkuo priminė Irene Sola knygą „Aš dainuoju, o kalnas šoka“, nors nesugebėjo taip priversti susimąstyti. Tačiau pats aprašymas ir jaunojo šerniuko įžvalgos išsiskyrė iš viso konteksto. Visgi Ismaelio gyvenimas ir ši šernų istorija man pasirodė nesusiję, tad tikrai apsieitų vienas be kito. Nors galbūt čia mano negebėjimas įžvelgti paralelių.

  • Vertėjas: Valdas V. Petrauskas
  • Leidykla: Alma littera
  • Puslapiai: 144
  • Metai: 2021
  • Įvertinimas: 2/5

Leave a Reply

Your email address will not be published.