Erich Maria Remarque „Trys draugai“

Neįsivaizduoju, ką veikiau, o tuo labiau skaičiau, kad nieko nežinojau apie šį klasikos perlą. Tikriausiai daugeliui santykis su tokio tipo romanais gana sudėtingas. Atrodo, kad reikia išlaukti ar sulaukti tam tikro amžiaus, nusiteikimo, o va tada ateis malonumas mėgautis nesenstančiomis knygomis. O ir mokyklos privaloma literatūra gana atbaido nuo tokio žanro knygų. Taip buvo ir mano atveju. Klasika man atrodė tiesiog pasenusi savu laiku, bet vis dar vertinama, sunkiai skaitoma ir suprantama tik nedaugeliui. Tačiau po šio Remarko romano „Trys draugai“ jaučiuosi lyg iki dangaus pakylėta ir su vieninteliu klausimu galvoje: „kodėl, o kodėl aš šią knygą perskaičiau tik dabar?“.

Taip, čia nerasite kažkokio tai ypatingo veiksmo, dramos, kuri neleidžia užmigti ar intrigos, kuri prikausto iki išnaktų. Tačiau čia rasite tą tikrąjį nesuvaidintą ar nepritemptą gyvenimą apie tikrąsias vertybes: draugystę, meilę, atsidavimą, pasiaukojimą. O kur dar pačių pagrindinių veikėjų prisiminimai apie karą, kurie įterpti taip nejučiomis, lyg pats dalyvautum draugų pokalbyje ir dalintumeisi įspūdžiais. Ir taip taip, čia žmonės dažnai, gal net per dažnai vaikšto į barus, daug geria ir tiesiog alkoholis liejasi laisvai, bet net ir tokiose situacijose šie draugai, mylimieji mąsto apie gyvenimo prasmę, ieško išeities taškų, nesutaria dėl filosofinių išvedžiojimų, bet tuo pačiu leidžia vienas kitam išsikalbėti, kas guli ant širdies ir jausmų.

Knyga išleista XX a. antrojoje pusėje, tad kas čia gali būti aktualaus, juk minimas karas, netektys, vertybių krizė, bevaisės darbo paieškos, o kur dar aiški visuomenės sluoksnių atskirtis. Bet šis romanas man pasirodė kaip niekada artimas ir aktualus. Ta pagrindinė visų žmonių siekiamybė išgyventi, mėgautis pačiu gyvenimu paprasčiausiai laiką leidžiant su draugais ir tiesiog žmogiškosios laimės paieškos per įvairias patirtis svarbios išliko iki šiol. Atrodo, pasiekėme technologijų kūrimo piką, bet vidinės vertybės tikrai nuo to nepasikeitė. Apie tai iš šis romanas. Kad ir kokios aplinkybės tave suptų, gyvenimiški pamatai išlieka tie patys.

Šioje trumpoje apžvalgoje arba gal geriau teigti – savuose pamąstymuose apie „Tris draugus“ – nepaminėjau nei veikėjų vardų ar pritraukiančių siužeto linijų, nes romano esmė net ne tame. Žinoma, knygos pagrindą sudaro trys draugai, bet tie antraeiliai veikėjai atrodo tokie pat svarbūs ir atneša savo indelį, priverčia taip pat susimąstyti ir pamatyti skaudžią realybę jų akimis. Ir prisipažinsiu, skaitydama dažnai net pavydėdavau pagrindiniams veikėjams jų draugystės, atsidavimo, kai iš tikro dėl vienas kito padarytum bet ką ir tai nėra tik žodžiai.

Po šios knygos man atsivėrė akys, kad anksčiau vengdama klasikos daug praleidau. Todėl šiais metais bent pabandysiu perskaityti nors pora romanų daugiau. Linkiu ir jums to paties, atrasti tai, ko prieš tai vengėte, praleidote, o galbūt tiesiog nepastebėjote.

  • Vertėjas: Vytautas Petrauskas
  • Leidykla: Jotema (naujas leidimas)
  • Puslapiai: 480
  • Metai: 2019
  • Įvertinimas: 5/5

Leave a Reply

Your email address will not be published.