Lėto gyvenimo lėta knyga. Jokios intrigos, nulis veiksmo, tiesiog pats paprasčiausias kasdieniškas gyvenimas. Tačiau norisi skaityti, norisi pažinti knygos veikėjus, pamatyti, kaipgi gyvena kiti, tokie patys paprasti žmonės.
Nežinome kaimynų vardų, tik galime juos apibūdinti ar tiesiog papasakoti, ką apie juos manome. Kartais pavyksta pralaužti ledus ir pasikalbėti, ir kaip tada žmogus nušvinta naujomis spalvomis. Apmąstome miesto kaitą – atsirandantys nauji pastatai, dingstantys senieji. Tuo pačiu keičiasi ir mūsų gyvenimas, nors kartais ir atrodytų, kad judame lėtai, tačiau pažvelkime dešimt metų atgal, kokie žmonės buvo šalia, kur tada gyvenome, kokie tada buvome.
Apie visa tai ir yra ši knyga. Taro susipažįsta su pora kaimynių, jų tiek ir telikę, nes daugiabutį žadama nugriauti. Viena iš keistųjų kaimynių yra Niši, truputį apsėsta vidury kiemo esančiu mėlynu gyvenamuoju namu, ir net turi nuotraukų albumą „Pavasario kiemas“, kuris ir yra apie tą namą. Sužinome beveik visą namo istoriją, bet tuo pačiu ir jį supančius žmones. Štai ir visas pasakojimas.
Knyga atrodo plonutė. Tačiau jai reikėjo skirti tikrai ne vieną dieną, nes skaitant pačios mintys vis nuklysdavo į savą gyvenimą, savus apmąstymus apie kaimynus, dygstančius daugiabučius, gyvenimo kaitą, kur buvau anksčiau ir kur esu dabar. Tame šios knygos grožis: skaityti vien dėl to, kad norisi pajusti ir pamatyti kitų gyvenimą ir arčiau tuo pačiu permąstant ir savąjį.
Ši knyga lyg odė vienišumui. Koks paprastas ir lėtas gyvenimas gali būti milžiniškame mieste be draugų. Kokie mes galime būti atsiskyrę nuo šeimos ar artimųjų, bendrauti tik prispausti reikalo. Kaip galime patys užsisukti tame pačiame rate to net nepastebėdami. Tokia ta japonų literatūra, turinti savito būtiškojo grožio.
- Vertėjas: Kotryna Šeibokaitė-Ša
- Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
- Puslapiai: 140
- Metai: 2021
- Įvertinimas: 3/5