Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“

Kodėl, o kodėl aš taip bijojau šios knygos. Ją vis kas rekomenduodavo jau ne vienerius metus, tad tik dabar, pusiau knygų klubo paskatinta, pasiryžau ją perskaityti. Tema sunki ir tikrai ne lengva: pokario meto likusių vokiečių šeimų išgyvenimai. Veiksmas netoli Lietuvos, namuose siautėja rusai, o moterys su vaikais badauja bei glaudžiasi pašiūrėse. Vienintelis tikslas – išgyventi.

Jau nuo pirmųjų puslapių knyga sukrečianti savo brutalumu, galios išnaudojimu prieš pažeidžiamiausius. Tad kartais net ir po trumpiausių skyrių norisi sustoti, atsikvėpti. Tiesiog jauti besitvelkiančią įtampa. Istorija pasakoja apie vieną šeimą bei jos būtį apsuptiems rusų kareivių, kai tu esi tik prievartavimui tinkama moteris, o vaikai iš vis geriau neegzistuotų, nes jie reiškia vokiečių rasės pratęsimą. Rusai gali ir ima viską, ką nori, juk jie to nusipelnė.

Autorius po truputį, bet jausmingai atskleidžia kiekvieno šeimos nario vidinius išgyvenimus, troškimus, baimes, lūkesčius. Bet visų jų likimai taip ir lieka neišspręsti, o klausimai – neatsakyti. Po daugiau nei pusės romano visgi sužinome, kokia ta tikroji vokiečių svajonių Lietuva. Iš arti matome vilko vaikų sunkumus bei lietuvių/rusų požiūrį į juos pačius. Šie vaikai juk turi būti pašalinti, pritraukia tik problemas, o ir kam reikalinga dar viena išmaitinti reikalaujanti burna, kuri nekalba lietuviškai.

Net nepastebėjau, kaip knyga baigėsi. Norėjosi daugiau. Ypač pasigedau likusių vaikų istorijos, tų, su kuriais susipažinome pradžioje. Suprantama, tai nebuvo romano epicentras ir pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į to meto dabartį, o ne kaip viskas (ne)susiklostė. Tai paprastų bei tikrų žmonių gyvenimai. Rekomenduoju ieškantiems stiprių emocijų.

  • Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
  • Puslapiai: 208
  • Metai: 2012 (pirmas leidimas 2011)
  • Įvertinimas: 5/5

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *